Sluckis Mykolas - Laiptai į dangų

Turinys: Laiptai į dangų (Romanas). Ar tavo šuo nepasiutęs (Pjesė). Romane vaizduojamas aštrus konfliktas sudėtingomis pokario klasių kovos sąlygomis. Iš esmės gera, bet naivoka romantika susiduria su rūsčia tikrove, kuri buvo prieštaravimų plėšomoje vidutiniojo valstiečio šeimoje 1948 metais. Išyra šeima, pakertamos jos senosios šaknys. Sunkūs skirtingos kilmės jaunuolių išgyvenimai, atsirandąs nepasitikėjimas žmonėmis, tačiau yra „laiptai“ į dideles svajones... gilūs psichologiniai veikėjų pasauliai.  Pagrindinis pjesės "Ar tavo šuo nepasiutęs"veikėjas — scenoje nepasirodantis piktas šuo Pilypas ir... šuo, slypintis žmoguje — žmogaus esmė, jo žmogiškasis „aš". Pasitelkęs šią savotišką „parafrazę" daugelio apsakymų ir romanų autorius su didele gėla žvelgia į žmogų. Tačiau šį kartą ne į pirmą sutiktąjį mūsų bendraamžj (ką dažnai pajuntame, skaitydami jo romanus), o žvalgydamasis į šalis — ar neatlapnoja koks nors nedraugingas Pilypas — įeina pro madingus irtus, gurgždančiu takeliu žengia į kiemą, į gražų modernų namą... O aplinkui rūpestingai karpoma ir laistoma veja, žydi krūmai, raudonuoja tulpės ("kaip gražu pas jus" — dažnai kartos į svečius atvykęs Leono Bružio brolis Eduardas). Tokioje aplinkoje, atrodo, tikrai turėtų gyventi geri ir gražūs žmonės. Tačiau šis gražusis kampelis atitvertas nuo gyvenimo neperžengiama ir neperlipama gobšumo ir egoizmo siena. Ir gėlės čia — pajuodusios ir juodomis džiunglėmis apipynusios sienas. Niekur, atrodo, tu iš čia neišeisi, neišsiverši... Niekur iš čia neišsiveržia ir neišeina Petronėlė Bružienė. Ta, kuri savo rankom iš-glamonėjo rožių žiedus, išaugino rasotų tulpių galvutes... Paskui ji viską tomis pačiomis rankomis skynė, dėjo į kraites ir tempė į turgų, šitaip „ant tulpių žiedų, ant ridikėlių, svogūnų galvučių" išaugo antrasis Bružių namas (šį kartą — „lūšna" Palangoje Petronėlės vardu užrašyta...). Tačiau, ar tik svogūnai ir gėlių žiedai sudėti j tą namą? Ne, j jį sudėtos paskutinės Petronėlės Bružienės viltys žmoniškai pagyventi. Niekur neišėjo ir neišsiveržė Petronėlė (o gal nemėgino — gal tik svajojo apie tai, o gal nuo savo klaidų norėjo apsaugoti dukrą ir joje atgimusi naujai pragyventi švarų,  gyvenimą. . . Tarsi muselė, patekusi į nesibaigiančio gobšumo, moralinio išsekimo tinklą, geso širdies gilumoje geras ir protingas, tačiau bevalis žmogus ir...liko tik pasmaugtas Pilypas, ištryptos tulpės ir sulaužytas dukros gyvenimas. Tragiškai savo absurdiška baigtimi spektaklyje nuskamba Petronėlės Bružienės  ir Eduardo Bružio persipynusios gyvenimų linijos. O, atrodo, jie galėjo būti laimingi ir kartą susitikę — neturėjo teisės vienas kitą palikti. Tačiau Petronėlė pristigo valios bent suabejoti žinia, kad Eduardą nušovė.

Buvo perlenktas pirmo puslapio apatinis kamputis. Priešlapio apačioje yra kelios smulkios rusvos dėmelės.