Elenai Picard tikrai pasisekė – ji ištekėjusi, augina dukrą ir gyvena savo motinos svajonių šalyje Prancūzijoje. Bet jos čia niekas nelaukia. Ji bijo nepritapti, bijo nuvilti. Ji bijo būti atstumta ir vieniša. Ji bijo būti savimi ir prarasti save. Ir ji pasirenka gyventi kaimynės Selinos, auklės Silvi, senutės Albertinos, arogantiškosios Odilės, savo meilužio Polio istorijomis. Susipainiojusi tarp tikrovės ir sapnų, iliuzijų ir apsėdimų, ji tolsta. Tolsta nuo savęs, nuo savo vyro, nuo dukros. Nuo tikrovės. Spalvingoje šiuolaikinio Paryžiaus gyvenimo mozaikoje – svetimšalės Elenos istorija. Pasiklydusios moters istorija. Girdėti rytais žingsnius laiptinėje. Pajusti primestą, nekviestą kaltę. Susisiausti į chalatą, prisigėrusį nekenčiamo namų kvapo. Prisiminti motiną Iną. Baimė, gėda dėl sumautos karjeros, tuščių, tyla gąsdinančių dienų, būti tokia pažeidžiama, silpna. Priklausyti nuo vyro, nuo kito. Visą laiką stebėti. Būti, kvėpuoti kitais.