Douglas Penelope - Uždrausta aistra

Nenugalima. Jausminga. Tabu. DŽORDAN: Jis mane priėmė po savo stogu, kai neturėjau kur dėtis. Manimi nesinaudoja, neskaudina, nepamiršta. Priešingai — išklauso, apsaugo ir supranta. Jaučiu prie pusryčių stalo jo veriantį žvilgsnį. Širdis ima pašėlusiai daužytis, kai išgirstu vakarais į kiemą įsukantį jo automobilį. Privalau liautis. Tai negali nutikti. Sesuo kartą tvirtino, esą gerų vyrų nebūna. Jei tokį sutinki, veikiausiai jis užimtas. Tačiau šįkart užimtas ne Paikas Losonas. Tai aš turiu vaikiną. PAIKAS: Priglaudžiau ją po savo stogu, nes norėjau padėti. Vis dėlto dienoms bėgant paaiškėja, kad lengva nebus. Privalau liautis apie ją svajojęs, nebesulaikyti kvapo kaskart, kai susiduriame. Negaliu jos liesti, nedera apie tai svajoti.
Negalime pasiduoti pagundoms. Jai tik devyniolika, o man — trisdešimt aštuoneri. Maža to, esu jos vaikino tėvas. Deja, jie ką tik atsikraustė į mano namus.