„Muziejus“ – tai Dainiaus Liškevičiaus kūrinys, dekonstruojantis Lietuvos meno istorijos mitus, įsigalėjusius sovietinės okupacijos laikotarpiu. 2012 m. baltoje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje įkurdinta juoda dėžė tapo akibrokštu pastatui – buvusiam Revoliucijos muziejui. Dėžės viduje komunizmo „didįjį naratyvą“ ardė alogiškas pasakojimas apie tris neaiškias revoliucines asmenybes: Antaną Kraujelį, Romą Kalantą ir Bronių Maigį. Jų protesto aktuose menininkas užčiuopia tuomet draustų avangardinio meno formų užuomazgas: tradicines vertybes neigiančio „pogrindžio“, performanso ir meno destrukcijos. Istoriniai įvykiai, žinios apie meną ir daiktuose glūdinti atmintis persipina tos kultūrinės terpės paveikto kūrėjo vaizduotėje. Visa tai perkėlęs į „Muziejų“, jis siūlo apmąstyti kolektyvinę atmintį kuriančios institucijos funkcijas, asmenybės reikšmę istoriniame laike, vaizdų poveikį savimonei ir meno ribų takumą.