Nam-joo Cho - Kim Džijongė, gimusi 1982

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų... Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė: – Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė. Močiutė šiltai ramino marčią: – Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų. Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė: – Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė." Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja. Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.