Esu dėkinga likimui už 20 nepakartojamų karantino dienų, kurias kartu su vyru praleidome įkalinti kruizinio laivo kajutėje lyg 5 žvaigždučių kalėjime. Džiaugiuosi supratusi, kad net kalint mažame kambarėlyje galima patirti gyvenimo pilnatvę, nes, pasirodo, svarbiausieji dalykai vyksta ne aplink mus, o mumyse pačiuose. Blogi laikai Nojaus laivo keleiviams prasidėjo prie Kretos salos šešioliktą plaukimo dieną. Pranešimas nuo kapitono tiltelio buvo lakoniškas: vienai keleivei nustatytas coronavirusas, todėl visi privalome likti kajutėse, nekišdami iš jų nė nosies. Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė. Linksmybės ir pramogos baigėsi, vynas ir šokiai užsidarė, net kavos ir karštos arbatos gaudavome sunkiai. Tapome viruso apsėstu laivu, pilnu keleivių iš viso pasaulio, nebežinančių, kas jų laukia ateityje ir kada ir kaip galės pasiekti namus. Skaitykite ir stebėkitės - labai keista knyga! Lyg kelionės dienoraštis, lyg maldynėlis? Publicistika, komunikacija, žmonių istorijos, pasakojimai apie gyvūnėlius, subjektyvūs autorės pafilosofavimai ir intymūs saviugdos priesakai. Viskas čia vienoj vietoj. Jei perskaitę šiuos kelionės užrašus net ir supyksite, jūs būsite teisūs. Vadinasi man pavyko atspindėti pasaulį tada, kai visi į COVID-19 nasrus patekę buvome pasimetę ir nuščiuvę, prieštaravimų ir nežinios draskomi. Kai visų mūsų galvose pynėsi nuostaba, baimė ir noras priešintis. Kai pasaulio maldos namai buvo uždaryti, o melstis norėjosi net užkietėjusiems laisvamaniams. Kaip tik taip jaučiausi ir aš, šių užrašų autorė, likimo dėka 2020-ųjų kovo mėnesį atsidūrusi pačiame pandemijos epicentre - italų kruiziniame laive Costa Victoria, kuris paskelbus jame karantiną iš pradžių klajojo ieškodamas uosto, kuriame jam būtų leista prisišvartuoti, o po to lėktuvų, kuriais galėtų išskraidinti gerokai laive užsibuvusius keleivius.
Labai neženkliai užlinkę viršelio kampučiai.