Amerikiečių dramaturgas ir prozininkas Josephas Helleris (g. 1923) išgarsėjo pirmuoju romanu „22-oji išlyga“ (Catch-22, 1961; filmas 1970), kuris įtvirtino juodojo humoro romano terminą ir sulaukė sekėjų (S. Shemo „Dievo namai“). Tai ir protesto romanas, satyriškai vaizduojantis karą ir modernios visuomenės jėgą, kuri, deja, labiausiai pasireiškia kaip biurokratija ar žmogaus dvasią naikinantis mechanizmas. Vėlesniuose romanuose ši idėja dar labiau akcentuojama, jie apibūdinami kaip absurdai, satyros, pasisakymai prieš karinį-pramoninį kompleksą ir jo institucijas, kurios manipuliuoja žmonių likimais. Romanas „22-oji išlyga“ nepanašus į jokį kitą, jis turi racionalų, vyrišką užtaisą, jis juokingas ir žiaurus vienu metu. Veiksmo vieta – Amerikos kovinė eskadrilė menamoje bazėje Italijoje, laikas – paskutiniai Antrojo pasaulinio karo mėnesiai, pagrindinis veikėjas – bombarduotojas kapitonas Josarjanas, paklaikęs ir įbaugintas, nes tūkstančiai žmonių, kurių jis nėra nė akyse regėjęs, siekia jį nužudyti. Šis romanas – XX a. mikrokosmas, kuris, bėgant laikui ir pasauliui toliau judant karų ir mirties trajektorija, įgyja naujos prasmės ir šiuolaikiškumo. Šią knygą galima skaityti tik kaip juodojo humoro komediją, bet jos esmė slypi giliau: tai moralinis konfliktas tarp sistemos su savomis taisyklėmis ir žmogiškumo, kuris aukojamas tos sistemos vardan. „Galo buvo nematyti. Vienintelis galas, kurį matė Josarjanas, buvo jo paties...“